Antra diena ligoninėje
Autorius: Julija Data: 2010-02-08 Temos: Kasdienybė
Šiandien visą rytą iki pat puse dvylikos turėjau badauti. Skrandis vos pats manęs nesuvalgė, bet neiškentus suvalgiau mažą kąsniuką sausainio, kuris šiek tiek apramino suirzusį skrandį. Labai laukiau kada pradės tyrimą. Iš anksto susiruošėme ir apie vienuoliktą, priimamajame sulaukėme mašinos, kuri nuvežė į onkologijos institutą. Tai labai didelė ligoninė, tad kol suradom reikiamą kabinetą, nemažai paklaidžiojom… Žmonių, kaip visada buvo be galo daug. Teko laukti pusvalandį eilėje, kol pagaliau,apie dvyliktą atėjo mūsų eilė. Prieš tai teko išgerti du puodelius skysčio, kuris vadinamas kontrastu. Jo skonis toks pat, kaip paprasto vandens, bet kai buvo likę labai mažai, antro puodelio, vos neapsivėmiau.
Kai įėjau, mane paguldė po milžinišku aparatu, kuris buvo didesnis už tą, prie kurio buvau pripratus. Žinoma šis aparatas buvo naujoviškas. Ant jo, viršuje, buvo nupiešti du veidukai: vienas su praverta, besišypsančia burna (kas reiškia - galima kvėpuoti), kitas su išpūstais žandais (reiškia, kad negalima kvėpuoti). Taip pat iš kažkur sklido balsas, kuris sakė kada kvėpuoti, o kada ne. Kai jis pradėjo važinėtis visada meldžiausi. Pasakiau visas maldas kurias žinau. O visas tyrimas truko apie puse valandos, bet laikas praėjo greitai. Kai pamačiau lašelinę - išsigandau, pagalvojau, kad man ją lašins, bet ačiū Dievui, nieko panašaus neįvyko, tik į kateterį kažką suleido, nuo kurio man pasidarė laaabai šilta, o ant galo vėl pradėjo pykinti. Tada galvojau, kad neištversiu, bet - ištvėriau.:) Aparatas vėl pradėjo važinėtis, o jo viduje, ratu sukosi kažkas panašaus į pilkas juostas. Sukosi greitai. Kai prie jo privažiavau arčiau - šiek tiek išsigandau, buvo tikrai baisoka, bet viskas greitai baigėsi…:)
Na o rezultatų teks laukti iki rytojaus. Rytoj ryte, juos pasiimsime iš instituto, o tada bus aišku, kas mūsų laukia.
P.s. šiandien mačiau labai labai mėlyną autobusą, kuris man padarė milžinišką įspūdį! Nežinau kodėl, bet pasaulis pasidarė dar spalvingesnis.:) Ir prisiminiau dainą “Mėlynas autobusiukas”:))
patiko (30)
Kaip smagu, kad tu džiaugiesi kiekviena smulkmenėle. Smagu, kad esi pilna optimizmo, kuris persigėręs tavo įrašuose.Šaunuolė. :)
Sidabrinė | 2010-02-08 | Atsakyti
laba ryta saunuole tu musu .lauksim geru naujienu buk stipri
lince | 2010-02-09 | Atsakyti
Julija, nors Tu tikriausiai jauti jaudulį dėl rezultatų, manau, kad Tau nereikėtų labai stipriai dėl jų nerimauti, nes už Tave jau nerimaujame MES :)) Žodžiu, viskas turėtų būt O.K. ;)
Dizzy | 2010-02-09 | Atsakyti
Aha, as irgi puse nakties prasivarciau su Julijos nerimu :)
Skaitau ir galvoju, ulija, kai uzaugsi , baigsi mokykla, tau reiketu rinktis psichologijos specialybe, ka manai? Tau taip puikiai sekasi izvelgti jausmus, emocijas, valdyti jas. Man kazkada norejosi buti psichologe, bet sako kad labai sunku mokintis :)
agne | 2010-02-09 | Atsakyti
Laba ryta! Taip, aš labai nerimauju ir drebu dėl rezultatų,labai norisi, kad jie būtų bent stabilūs, kad nieko daugiau… Bet su tokia palaikymo komanda, neįmanoma liūdėt ir nepasveikt! Ačiū jums. :D
thelife | 2010-02-09 | Atsakyti
žmogaus galimybės beribės, tikiuosi geriausio, tačiau jeigu reiks, laikysiu kumščius ir širdimi būsiu su tavimi. Laikykis, nepasiduok, o ypač nepasiduok blogai nuotaikai.
žvaigžduonė | 2010-02-09 | Atsakyti
Labutis,
linkiu, kad rezultatai būtų tik labai geri. Norėjau pasakyti, kad Tavo ryžtas kovoti mane sugėdino ir uždegė. Nes pastaruoju metu vis jaučiausi nusiminusi ir liūdna, lyg ir nieko nesinori daryti, nors esu sveika ir mano šeimai viskas gerai. Tačiau kaltinau orą, kitas aplinkybes…, bet tik perskaičius Tavo istoriją tarsi pabudau ir dabar noriu tik eiti dirbti, šypsotis ir širdyje linkėti tokiems kaip Tu sveikatos, daugiau jėgų ir padėkoti už tai, kad nepasiduodate.
Siunčiu Tau ir Tavo šeimai meilės, šilumos ir gėrio.
Lina | 2010-02-09 | Atsakyti
Kartą gyveno du ledokšniai. Susidarė jie gilią žiemą giraitėje, kalno atšlaitės oloje, tarp įvairiausių kelmų, šakų ir uolų.
Tačiau vienas kitam jie buvo pabrėžtinai abejingi ir jų bendravimas dvelkė šalčiu. Keletas „laba diena“ ir keletas „labas vakaras“. Ir daugiau nieko. Jiedviem taip ir nepavyko nors kiek „pralaužti tarpusavio ledų“.
Kiekvienas sau mąstė: „Galėtų jis prie manęs prieiti.“ Bet ledo luitai patys sau vieni negalėjo nei prieiti, nei nueiti.
Niekas taip ir nepasikeitė, ir ledo luitai dar labiau užsisklendė savyje.
Toje pačioje oloje gyveno barsukas. Vieną dieną jis neiškentė:
– Kaip gaila, kad turite čia tūnoti. Tokia nuostabi saulėta dienelė!
Ledo luitai skausmingai sutraškėjo. Nuo pat vaikystės žinojo, kokia pavojinga jiems saulė. Tačiau visų nuostabai vienas iš luitų paklausė:
– Kokia ji – saulė?
– Nuostabi… Tai… gyvenimas, – atsakė sumišęs barsukas.
– Ar negalėtum praardyti skylės urvo viršuje… Norėčiau pamatyti saulę… – atsiliepė ir antrasis luitas.
Barsukui nereikėjo to kartoti. Tučtuojau tarp šaknų jis praardė plyšį, ir šilta švelni saulės šviesa auksine banga užliejo urvą.
Po kelių mėnesių, vidurdienį, saulei įšildžius orą, vienas ledo luitas pastebėjo, kad pradeda po truputį lydytis ir tirpti virsdamas skaidriu balokšniu. Dabar jis jautėsi kitaip ir jau nebebuvo tas pats ledo luitas kaip anksčiau. Lygiai tokį pat nuostabų atradimą išgyveno ir antrasis. Diena po dienos iš ledo luitų tekėjo vandens srovelės, plūsdamos prie olos angos, kur pamažu telkėsi krištolinis ežerėlis, atspindintis dangaus žydrynę.
Ledo luitai dar tebejuto savo šaltumą, lygiai kaip ir savo trapumą, vienišumą, nerimą bei nepasitikėjimą. Tačiau jie suprato, kad yra panašūs ir vienas kitam reikalingi.
Prie ežerėlio numalšinti troškulio atskrido du dagiliukai, vieversys, dūzgė vabzdžiai, maudėsi pūstauodegė voverė, ir du ledo luitai, regėdami kitų laimę, suprato turį širdį.
Kartais užtenka vieno saulės spindulio. Malonaus žodžio. Pasisveikinimo. Glamonės. Šypsenos. Tiek mažai, kad tie, kurie yra šalia mūsų, taptų laimingi. Tai kodėl mes to nedarome?
Iš: Bruno Ferrero. Kartais užtenka vieno saulės spindulio
lince | 2010-02-09 | Atsakyti
Jau tvardžiausi beskaitydama šį įrašą, bet galutinai apsiverkiau, kai perskaičiau komentarą virš manęs.. Ir aš nedramatizuoju.
The Life, linkiu Tau kuo didžiausios stiprybės!.. Nes žinau, ką tai reiškia..
Et. Einu paverkt.
Yup, there was Apo. | 2010-02-09 | Atsakyti